c
2021-11-23
Priimti Viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimai – keistai atrodantys geri (?) norai

Respublikos Prezidentas pritarė Viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimams, kurie įsigalios 2022 ir 2023 metais. Viešojoje erdvėje teko matyti tik Prezidentūros ir Vyriausybės pareiškimus dėl poreikio tobulinti viešųjų pirkimų sistemą, tačiau tenka apgailestauti, kad platesnė vieša diskusija nevyko. Tikriausiai viskas buvo sprendžiama už uždarų durų derantis politikams, valdininkams ir suinteresuotų grupių lobistams, nors formaliai įstatymų projektai ir buvo skelbti internete. Deja, ne visos naujosios nuostatos atrodo tokios naudingos visuomenei, kaip jos buvo pristatomos svarstymų Seime metu.

Prisiminkime, kad Valstybės kontrolė 2018 metais paskelbė viešųjų pirkimų sistemos audito rezultatus. Turbūt pirmą kartą buvo įvertinta, kiek ši sistema kainuoja visuomenei. Valstybės kontrolės duomenimis, visos viešųjų pirkimų sistemos funkcionavimas 2016 metais kainavo apytiksliai 101 mln. eurų. Iš šios sumos perkančiųjų organizacijų išlaidos viešųjų pirkimų procedūrų vykdymui tais metais siekė beveik 95 mln. eurų. Sumos atrodo įspūdingai ir verčia pagalvoti, ar jos yra prasmingos.

Jau beveik metus viešojoje erdvėje buvo skelbiama apie tai, kad perversmą sukels Prezidentūros siūlytas viešųjų pirkimų centralizavimas. Neva sutelkus pirkimus vienose rankose vienu ypu išsispręs visos problemos: pirkimus atliks tik kvalifikuoti specialistai, kurie užtikrins skaidrumą ir geriausias kainas, o perkančiosios organizacijos galės tiesiog pasiimti tai kas joms yra reikalinga iš centrinių perkančiųjų organizacijų, sumažės pirkimų ir taip bus taupomos lėšos. Šių idėjų vedina valdžia nusprendė priversti visas savivaldybes įsteigti centrines perkančiąsias organizacijas, kurios turės vykdyti didesnės nei 15 tūkstančių eurų vertės pirkimus.

Nuspręsta tiesiogiai įsikišti į savivaldos reikalus ir dėl to Lietuvoje turi pradėti funkcionuoti 60 centrinių perkančiųjų organizacijų. Ką tai reiškia? Reiškia 60 organizacijų su sava administracija, savomis išlaidomis veiklai, turtu, investicijomis ir kitomis reikalingomis išlaidomis. Neabejotinai pliusas prie jau minėtų 95 milijonų. Galima būtų pamanyti, kad dėl šios centralizacijos savivaldybėms pavaldžiose perkančiosiose organizacijose sumažės darbuotojų, atsakingų už pirkimus, todėl bendros išlaidos sumažės. Tačiau kaip jau teko patirti su kitomis panašiomis centralizacijoms taip, deja, nenutinka. Kažkas turės ruošti technines specifikacijas, pildyti viešųjų pirkimų paraiškas, užimti vietas viešųjų pirkimų komisijose.

Biurokratinės veiklos mastas nemažėja, tik keičiasi jos pobūdis. Dauguma savivaldybių administracijų ir taip teikdavo viešųjų pirkimų vykdymo pagalbą pavaldžioms įstaigoms įgaliojimų ar sutarčių pagrindu ir atlikdavo didesnius ar sudėtingesnius pirkimus už tas organizacijas, kurios neturėdavo reikiamų specialistų ar patirties. Didesnėse savivaldybėse įsikūrusios savivaldybėms pavaldžios įstaigos ar įmonės įprastai pačios vykdo savo viešuosius pirkimus, kadangi turi tam reikalingus specialistus ir patirtį. Priimtas Viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimas visiems atvejams numato vieną kurpalį: neatsižvelgiant į nieką pirkimus būtinai perduoti savivaldybių centrinėms perkančiosioms organizacijoms.

Lietuvoje jau daugiau kaip dešimtmetį visos valstybės mastu veikia centrinė perkančioji organizacija CPO LT. Savivaldybės jau ir taip turėjo įtvirtintą teisę įsisteigti savo centrines perkančiąsias organizacijas, įstatymu buvo įtvirtinta prievolė perkančiosioms organizacijoms pirkti per centrines perkančiąsias organizacijas. Nesuprantama, kodėl valdantieji nusprendė ne stiprinti jau esančią sistemą, o kiekvienoje savivaldybėje privalomai įsteigti naujų centrinių perkančiųjų organizacijų? Viešųjų pirkimų specialistai visada džiaugdavosi CPO LT kataloguose radę reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, kadangi jiems nereikdavo vykdyti pirkimų procedūrų. Negi nebūtų užtekę dar labiau sustiprinti CPO LT, pasiekti, kad katalogai būtų dar didesni, apimtų dar daugiau sričių? Tačiau nueita kitu „centralizavimo-decentralizavimo“ keliu. Kas galėtų paneigti, kad minėtų pakeitimų tikslas padiktuotas kito, nedeklaruoto, siekio faktiškai apriboti viešųjų pirkimų konsolidavimo ir centralizavimo galimybes. Sakykime, tai atrodo keistokai, kai viešai teigiama, jog siekiama centralizacijos.

Antroji viešųjų pirkimų centralizavimo pusė – sąlygos verslui. Natūralu, kad centralizavimas reiškia ir pirkimų agregavimą, stambinimą. Neteko matyti įvertinimo, kaip tai atsilieps smulkiam verslui, kurio problemos ypač aktualios mažesnėms savivaldybėms. Taip, Viešųjų pirkimų įstatyme yra formalus reikalavimas vykdant tarptautinius pirkimus juos suskaidyti į smulkesnes dalis, tačiau praktikoje į šį reikalavimą žiūrima visiškai formaliai, nevertinant jo įgyvendinimo iš verslo pusės, pavyzdžiui, vieną milijono eurų vertės pirkimą suskaidant į dvi lygias dalis. Kuri iš mažųjų įmonių gali tokiame pirkime dalyvauti? Panašu, kad centrinė valdžia viešuosiuose pirkimuose tik deklaruoja rūpinimąsi smulkiuoju verslu ir atima galimybę tai daryti savivaldybėms atsižvelgiant į konkrečias vietos sąlygas.

Numatoma, jog nuo 2022 metų pirkimų vykdytojams, kurių vykdomų viešųjų pirkimų suma neviršija 30 000 eurų be PVM, nebereikės laikytis jokių reikalavimų. Na, nebent vadovautis viešųjų pirkimų principais. Kyla klausimas kodėl taip sumąstyta, kad vieniems įsigyti tokius pat dalykus reikia vykdyti sudėtingus reikalavimus, o kitiems visai nieko. Lėšos tos pačios – biudžetinės.

Galima numanyti, jog valdantieji susivokė, jog griežtas mažaverčių pirkimų reglamentavimas valstybei kainuoja per daug, tačiau nesuprantama, kodėl tuomet neatlaisvinti visų perkančiųjų organizacijų mažaverčių pirkimų, jeigu jau nuspręsta, jog procedūrų kaštai viršija sukuriamą naudą? Kodėl reikia kurti „gyvulių ūkį“? Kitose ES šalyse, ypač senosios Europos, mažaverčių pirkimų procedūros beveik nereglamentuojamos, de minimis non curat lex (įstatymas nesirūpina smulkmenomis) principu leidžiama tokius pirkimus atlikti savo nuožiūra.

Dar viena naujovė – privalomos rinkos konsultacijos. Atrodytų, sveikintinas reikalavimas konsultuotis su rinkos dalyviais, kad nebūtų keliami nepamatuoti reikalavimai ir po tokių konsultacijų pirkimai vyktų sklandžiau. Tačiau tokios patirties jau turėjome ir ji pasirodė nekokia. Iki 2017 m. reikėjo viešai skelbti techninių specifikacijų projektus, laukti tiekėjų pastabų ir tik po to pradėti pirkimų procedūras. Kas įvyko? Projektų buvo priskelbta tiek, jog niekas nespėdavo jų skaityti, analizuoti ir teikti pastabų, todėl gera užmačia netrukus tapo visiškai formalia jokios naudos neduodančia procedūra, kuri tik prailgindavo pirkimų vykdymą. Dabar vėl lipama ant to paties grėblio.

Niekas neskaičiavo kiek tokių rinkos konsultacijų reikės paskelbti ir kiek laiko tai pareikalaus. Galima spėti, kad viskas nutiks taip, kaip jau ir atsitiko su privalomu techninių specifikacijų skelbimu. Tiekėjai negaiš laiko skaitinėdami formalių konsultacijų dokumentus, lauks kol bus paskelbtas pirkimas ir tuomet, jeigu jiems kas nepatiks, teiks pretenzijas. Į pretenzijas privaloma reaguoti, į jas reikia atsakyti, atsakymus galima apskųsti teismams. Tai verslui atrodo aiškiau, tiksliau ir veiksmingiau nei dalyvavimas nieko neįpareigojančiose rinkos konsultacijose. Ne veltui nei vienoje užsienio šalyje nėra nei privalomų konsultacijų, nei privalomų projektų skelbimų. Šie instrumentai yra naudingi tuomet, kai jais naudojamasi protingai ir pamatuotai, o ne tam, kad padėti varnelę privalomų procedūrų sąraše.

Tačiau nei Seimas, nei Vyriausybė, nei Prezidentūra neįžvelgė, o gal tiesiog nesiėmė spręsti kitos labai realios ir daug kainuojančios problemos. Jeigu jau pradėjus pirkimą išaiškėja, jog buvo suklysta rengiant pirkimo sąlygas ir jas reikėtų patikslinti, tai to padaryti nebeleidžiama – būtina nutraukti pradėtą pirkimą ir jį skelbti iš naujo. Neretas tarptautinis pirkimas taip iš naujo skelbiamas du, tris ar net daugiau kartų, nes koks nors tiekėjas parašė, kad koks nors techninės specifikacijos reikalavimas yra nepagrįstas ir jį neva diskriminuoja. Jeigu perkančioji organizacija tai pripažįsta, ji negali taip paprastai pasitaisyti apie tai informuodama visus dalyvius, ji privalo visą pirkimą pradėti iš naujo. Tuomet jau kitas tiekėjas ką nors parašo ir vėl viskas iš naujo. Įdomu būtų sužinoti, kokią dalį 95 milijonuose sudaro būtent tokių pakartojimų  išlaidos?

Dar viena verslą kamuojanti įsisenėjusi problema, kurios valdžia nesugeba išspręsti, yra nepamatuotas „formalizmas“, pasireiškiantis tuo, kad už menkiausias klaidas perkančiosios organizacijos atmeta iš esmės labai gerus pasiūlymus. Nesvarbu, kiek brangesnis antroje vietoje esantis pasiūlymas, tačiau jeigu pigiausio pasiūlymo autorius su pasiūlymu nepateikia kokio nors dokumento, pavyzdžiui, standartų atitikties reikalavimams sertifikato, perkančioji organizacija privalo tokį pasiūlymą atmesti net ir tuo atveju, jeigu suklydęs tiekėjas tą sertifikatą turi, tačiau užmiršo „prisegti“ prie savo pasiūlymo. Niekas niekada neskaičiavo, kiek kainuoja tokios procedūros, tačiau tikriausiai daug daugiau nei tie 95 milijonai eurų. Juk ne veltui bet kuris verslininkas gali patvirtinti, kad tą patį daiktą jis perka daug pigiau, nei tai daro viešasis sektorius.

Be to, priimtame įstatyme sugriežtinti reikalavimai statybos darbų pirkimams. Numatyta, kad pirkimo vykdytojas turės reikalauti, kad rangovas pateiktų pagal darbo sutartį dirbančių darbuotojų profesinės kvalifikacijos (kompetencijų) įrodymus. Viskas atrodytų gerai, tačiau iškyla klausimas, kodėl išskiriamas tik statybos sektorius? Kitose srityse taip pat yra privalomųjų reikalavimų darbuotojų kvalifikacijai, kurių viešuosiuose pirkimuose dalyvaujantys ūkio subjektai taip pat gali nepaisyti. Panašu, kad čia pasidarbavo atitinkami lobistai.

Viešųjų pirkimų įstatymas taip pat papildytas naujais reikalavimais dėl pažymėjimų viešųjų pirkimų specialistams, dėl įpareigojimų siekti socialinių kriterijų ir t. t. Šiuos pakeitimus kol kas komentuoti sudėtinga, kadangi tikslesnis reglamentavimas patikėtas Vyriausybei ar kitoms institucijoms. Kartais taip nutinka, jog būtent poįstatyminis reglamentavimas sugriauna įstatyme išreikštus gerus politikų norus.

Apibendrinant aptartus Viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimus atrodo, kad jais labiausiai siekta politinių tikslų – pademonstruoti rūpestį problemine sritimi. Tačiau kur išsamus socialinis ir ekonominis priimtų pakeitimų įvertinimas? Kaip madinga sakyti, kur kaštų ir naudos analizė? Kiek visuomenei kainuos socialinio kriterijaus taikymas ar savivaldybių pirkimų centralizavimas, kiek verti reikalavimai dėl rinkos konsultacijų, ką duos sutarties vertės padidinimas nuo 3 tūkstančių eurų iki 10 tūkstančių? Kitais žodžiais, kiek padidės, o gal, nors nelabai tikėtina, sumažės tie 95 milijonai? Kas įvertins verslo išlaidas naujų reikalavimų vykdymui? Negi negalime išsikelti konkretaus ir suprantamo tikslo – atpiginti viešųjų pirkimų sistemą?