Duchnevic
2022-07-05
Ne civilinė sauga, o civilinė gynyba

Trumpa santrauka skubantiems – besąlygiškas valdančiųjų įsikibimas į Vyriausybės programos punktą dėl Krizių valdymo centro steigimo ir kosmetinio Civilinės saugos įstatymo redagavimo Lietuvai nieko gero nežada.

Kodėl? Kiek girdime oficialių pareiškimų, savivaldos laukia daugiau atsakomybių ir funkcijų, o valstybės institucijos, savo ruožtu, pastarąją kontroliuos dar stipriau (kaip ir įprasta centrinei valdžiai). Tai tarsi civilinės saugos reformos parodija – planuoja deleguoti daugiau funkcijų savivaldai, tačiau siaurinamos ir varžomos prigimtinės savivaldos funkcijos ir teisės.

Buldozeriu stumiama mistinė ligoninių reforma, planuojamas savivaldybių priešgaisrinių tarnybų prijungimas prie Vidaus reikalų ministerijos (VRM) ir Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD). Valdantieji planuoja iš savivaldybių atimti pagrindinius civilinės saugos sistemos instrumentus ir bando teigti, jog taip visiems bus tik geriau. Kaip sename animaciniame filmuke apie robotą, kuriam varžtelis buvo atvirkščiai įstatytas – jis sakė tam, kad „antklodė būtų ilgesnė, ją reikia dar daugiau nukirpti“.

Taip ir su konservatorių reformomis. Planuoja atimti, siaurinti savivaldos teises ir funkcijas nežiūrint į tai, kad vienas iš šios Vyriausybės programos tikslų yra kuo daugiau galių deleguoti savivaldai, mažinant centrinės valdžios įtaką. Kodėl ignoruojamas šis tikslas? Toks įspūdis, jog ministerijose, ypač Vidaus reikalų, iki šiol veikia ankstesnės Vyriausybės sudarytos darbo grupės ir tie patys klerkai, kurie įgyvendina praeitos, tačiau jokiu būdu ne šitos, Vyriausybės programas.

Dėl akivaizdžių grėsmių krašto apsaugai didinamos skiriamos sumos, o civilinė sauga toliau sapnuoja apie vėjo, kritulių ar kiaulių raupų sukeltus padarinius, vietoje to, kad ruoštumėmės karo, branduolinių ar cheminių katastrofų atvejams. VRM demonstruojamas aplaidumas yra nedovanotinas – A. Bilotaitės siūloma reforma ir sistemos „papudravimas“ galbūt ir būtų tikęs iki karo Ukrainoje pradžios, bet dabar šie siūlymai yra absoliučiai pasenę ir nebeaktualūs. Karas parodė, jog ginkluota šalies gynyba ir civilinė gynyba yra neatsiejamos viena nuo kitos, todėl atrodo labai keistai, kai Krašto apsaugos ministerija juda į priekį, modernizuojasi, apsirūpina reikalinga įranga bei technika, o Vidaus reikalų – nesivargina.

Šių dienų aktualijos ir kylančios grėsmės reikalauja skubios ir esminės civilinės saugos sistemos pertvarkos, o ne „kosmetinio“ remonto – ji privalo transformuotis į šiuolaikinę civilinę gynybą, įtraukiant visas valstybės ir savivaldos institucijas, kurioms būtų konkrečiai ir aiškiai suformuotos funkcijos bei pareigos. Deja, iš valdančiųjų nieko panašaus negirdėti. Dabar planuojamų Civilinės saugos įstatymo pataisų nauda Lietuvai tiesiog apgailėtina.

Pavyzdžiui, VRM kalbama apie priedangos statinių įteisinimą, kurie bus įtraukti į įstatymą. Kas čia per reikalai? Atidžiau pasigilinus tampa aišku – „opiumas liaudžiai“ arba eilinis bandymas nieko nedarant parodyti begalinį rūpestį visuomenės saugumu. Iš esmės dalį tų pačių kolektyvinės apsaugos statinių pervadins priedangos statiniais ir taip sukels dar didesnę sumaištį. Kodėl tik priedangos, o ne pilnos apsaugos statiniai ir slėptuvės? Tikrai „genialiai efektyvus“ sprendimas gyventojų saugumui.

Negana to, čia kalbama tik apie gyventojų fizinę apsaugą, bazinius principus ir pagrindus. Net čia negebama rasti tinkamo sprendimo, ką bekalbėti apie visos civilinės saugos sistemos veikimo užtikrinimą: maisto, vandens, elektros tiekimą ir visą kitą rezervą.

Pamirštamas ir dar vienas svarbus aspektas – į šiuolaikinės civilinės saugos sistemos plėtojimą privalu įtraukti visuomenę, savivaldos institucijas, nes diskusijose, vieningos vizijos paieškose galima rasti efektyvų sistemos modelį.

Deja, bet tiek valdančiųjų, tiek jiems prijaučiančių valdininkų mentalitetas neleidžia „nusiristi“ iki efektyviausio modelio paieškos. Pokyčius bandoma įgyvendinti iš jėgos ir valdžios pozicijų su visomis iš to išplaukiančiomis tragiškomis pasekmėmis. Demokratinėje laisvoje visuomenėje nuolat turi vykti diskusijos ne tik apie visuomenės saugumo užtikrinimą, bet ir dėl kitų klausimų, kurie paliečia visus. Šiuo metu matome visuomenės ar atskirų veikėjų keliamus klausimus dėl civilinės saugos sistemos neefektyvumo, girdime ir klerkų ar politikų pasiaiškinimus, neva sistema nėra ideali, tačiau ji gerai veikia, o jeigu kažkam kyla klausimų, tai jie patys kalti, nes nesupranta ir nežino, klausinėja, trukdo.

Tokie valdančiųjų veiksmai tik parodo, jog nėra jokios ilgalaikės strateginės vizijos, kaip turi transformuotis visuomenės saugumą užtikrinanti sistema, kas ir kaip turi rūpintis strateginės infrastruktūros veikla ir jos apsauga, šalies gyvybingumo užtikrinimu.

Dabar steigiamas Krizių valdymo centras su keturiasdešimt–penkiasdešimt pareigybių bus tik dar vienas sraigtelis ir taip vos besisukančioje, institucijomis perkrautoje, biurokratinėje sistemoje. Kokia bus nelaimių ir grėsmių valdymo sistema? Ar veiks civilinės saugos ir krizių valdymo įstatymai? Atsakymų į šiuos klausimus nėra, tik vis didesnė painiava.

Sunaikinti egzistavusią, nors per eilę metų ir išsigimusią, civilinę saugą konservatoriams buvo paprasta ir lengva, kai 2010 metais patvirtino naujos redakcijos Civilinės saugos įstatymą, o iš naujo parengti ir šiuolaikiškai sutvarkyti visą sistemą reikės didžiulės politinės valios ir kompetencijos, ko, deja, dabar nematyti. Matome tik kasdienius vidaus reikalų ministrės A. Bilotaitės rūpesčio išreiškimus ar vis paskelbiamą naują prioritetinį klausimą, po kurio laiko jį nustumiant į šoną, sugalvojus naują temą.

Galbūt Vidaus reikalų ministerijoje yra kiti, svarbesni už visuomenės saugumą klausimai, apie kuriuos mes dar nežinome? Pavyzdžiui, kokio nors ypač vertingo ministerijos pastato ar teritorijos privatizavimas? Galbūt kažką ateityje ir sužinosime.